Pamirštos Paupio paslaptys: mažoji Venecija, kultūra, pramonė ir išlikusi Antano Tyzenhauzo smuklės dalis

Daugumai miestiečių jau gerai pažįstamas ir vienu iš didžiausiu Vilniaus traukos centrų tapęs Paupys prieš 200 metų atrodė visai kitaip – dėl čia išsidėsčiusių upelių ir salų labiau priminė Veneciją nei Vilnių. Ilgą laiką rajonas buvo įvardijamas kaip gamybinis, nes čia klestėjo pramonė, tačiau nedaugelis žino, jog šalia amatų intensyviai virė gyvenimas, kūrėsi ir pramoginiai, kultūriniai objektai – smuklės, restoranai, kuriuose vykdavo įvairūs koncertai ar spektakliai, ar net viešnamiai. Paupyje buvo gausu malūnų, įdarbinusių upės tėkmę ir kanalus, tačiau bent 3 iš jų malė visai ne miltus, o iš senų drabužių gamino popierių. Tad Paupį nuo 2018 m. vystanti nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Darnu Group“, kartu su „Lietuvos gide“ socialiniuose tinkluose prisistatančia Asta Cicėniene pristato keletą mažiau žinomų istorinių faktų apie tuometinį rajono gyvenimą.

Dabartinis Paupio rajonas nuo XVI a. iki 1939 m. buvo vadinamas Paplaujos priemiesčiu. Manoma, kad toks pavadinimas jam suteiktas dėl Paupio žemėse trykštančių šaltinių ir nuo kalno bėgančio vandens ir kilo iš baltarusiško žodžio „поплау“ (liet. Užliejama pieva), o Paupio pavadinimas atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo.

„Iki pat nepriklausomybės laikų Paupys buvo daugiausiai gamybinė teritorija. Žmonės čia apsigyveno maždaug nuo XVII amžiaus, nors Paupiui labai svarbus Subačiaus kelias žemėlapiuose jau žymimas nuo 1375 m., o gamybinės funkcijos teritorija prie Subačiaus vartų žymima nuo XIV a. pabaigos. Tai rajonas, turintis ilgą ir permainingą istoriją“, – pasakojimą pradeda gidė Asta Cicėnienė.

Mažoji Venecija Vilniaus pašonėje

Nuo XVI iki XX a. pradžios ant Vilnios upės daugiausia buvo statomi malūnai ir dirbtuvės. Juose gamintos kruopos, parakas, popierius ir miltai, o pats Paupys labiau priminė Veneciją nei Vilnių – jame gyvavo ištisa kanalų, užtvankų, malūnų ir salų sistema – dabartinis Tymo turgus buvo sala su vos viena gatve.

Po Paupį ekskursijas vedanti A. Cicėnienė pasakoja, jog dabartinė Aukštaičių gatvė buvo Perkasos (Kopanicos) kanalas, kurį kirsti buvo galima tilteliais, o tarp dabartinės Vilnios upės ir Aukštaičių gatvės buvo dar viena sala.

„Trečia sala prasidėjo netoli Bernardinų kapinių ir turėjo Saksų salos vardą, kuris kildinamas iš buvusio karaliaus Augusto III Sakso asmenvardžio. Dėl vaizdingo kraštovaizdžio – upės, kalvų, ir salų – žmonės į Paupį atvykdavo kaip į kurortą: pavaikštinėti, paiškylauti ir pabendrauti. Šiandien salų ir kanalų nebeliko, tačiau naujai atgimęs Paupio kvartalas kviečia vaikščioti, tyrinėti ir patiems rašyti naujas istorijas“.

Kultūros ir pramogų centras pramonės pašonėje

XIX amžiaus 7–8 dešimtmetyje Efraimas ir Dovydas Lipskiai Paupio gatvėje atidarė daugiau nei penkis dešimtmečius gyvavusią alaus ir spirito gamyklą. Netoli savo namų įkūrė dar ir šveicarišką sodą su restoranėliu, kuriame lankytojai galėjo ne tik paragauti įvairiausių gėrimų ar patiekalų, bet ir pasimėgauti vasarą veikiančiais teatro bei kėglinės paviljonais, fontanu, kiniškais maskaradais ir net koncertais, į kuriuos šeimininkas kviesdavo muzikantus iš tolimosios Italijos. Tuo pat metu Paupyje veikė ir spynų fabrikas bei Samuilo Holšteino kailių ir odų išdirbimo fabrikas. Pastarasis kitu pavadinimu (Jono Vito) dirbo ir visos sovietinės okupacijos metu.

Lipskio fabriko vietoje sovietmečiu buvo įsikūrusi Vilniaus elektros matavimo technikos gamykla, kurią įveikė tik 2008-2009 m. krizė.

„Dabar beveik toje pačioje vietoje įsikūrę verslo centras „Paupio verslo namai“ ir miestiečių pamėgtas „Paupio turgus“ su 20 restoranų, parduotuvėlių ir barų, tarp kurių ir specialiai Lipskio paveldui paminėti – mūsų atkurta „Lipskio alinė“, – sako „Darnu Group“ rinkodaros ir komunikacijos projektų vadovas Egidijus Sys.

Kiek vėliau, XX amžiuje Paupys apjungė ne tik gamybą, amatus ir pramogas. Karmeličių koplyčioje čia vokiečių okupacijos metu – 1942 m. – paslapčia buvo įkurta vienuolija. Tai buvo laikas, kai teko slėpti vienuolijos egzistavimą, nes okupantai vienuoles sodindavo į kalėjimą ar išveždavo darbams, tad jos stengėsi būti visiškai nepastebimos.

Senojo Paplaujos kvartalo smuklės pamatai integruoti į naujai pastatytą verslo centrą

Savo popieriaus malūną ir smuklę dabartinėje Vilniaus Aukštaičių-Zarasų g. Paupyje XVIII a. antroje pusėje įkūrė ir įvairiai skirtinguose šaltiniuose apibūdinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius bei Gardino seniūnas Antanas Tyzenhauzas.

Įvairiuose šaltiniuose teigiama, jog A. Tyzenhauzas buvo vienas didžiausių naujovių importuotojų ir Lietuvoje: iš Italijos jis parsivežė orkestrą, iš Paryžiaus – baletą, o iš Čekijos – aludarius ir vaistininkus.

Dar labiau jis pakeitė Gardiną: iki XVIII amžiaus vidurio miestas buvo gūdi Lenkijos provincija, bet A. Tyzenhauzo laikais jis iškilo ir ėmė lygiuotis į Vakarų Europos centrus. Tyzenhauzo iniciatyva Gardine įsteigta teatro mokykla su baleto trupe ir orkestru, pastatytas teatras, įkurta medicinos mokykla ir apie 80 manufaktūrų, į miestą taip pat buvo kviečiami žinomiausi to meto kultūros ir politikos veikėjai. Savo lėšomis Gardine jis įkūrė pirmąjį valstybėje botanikos sodą, gamtos istorijos kabinetą, biblioteką, baleto mokyklą.

Nors A. Tyzenhauzas ir buvo vienas labiausiai išprususių Abiejų Tautų Respublikos visuomenės ir politikos veikėjų, atskiri šaltiniai pasakoja, kad jis nebuvo švelnaus charakterio ir jo šventėse net svečiai iš aplinkinių kaimų būdavo prievarta verčiami šokti.

Tuo tarpu A. Tyzenhauzo malūno ratus Paupyje suko ne Vilnia, o nuo Subačiaus kalvyno ištekantis vandeningas upelis, greičiausiai Drujos, kurio šiuo metu jau nebėra.

„Įdomu ir tai, jog Paupyje buvusiuose bent trijuose malūnuose malami buvo visai ne miltai. Juose iš skudurų buvo gaminamas popierius. O šalia malūno XVIII amžiuje A. Tyzenhauzo pastatytos smuklės fragmentai išliko iki šių dienų“, – sako gidė.

Apie pačią smuklę daug informacijos nėra išlikę, tačiau atidengus jos pamatus vykdytų architektūros tyrimų metu nustatyta, jog 1798 m. Paplaujos ir Užupio dalies plano eksplikacijoje pastatas pažymėtas kaip užvažiuojamieji namai (Oberza). Tai XIX a. pabaigai–XX a. pradžiai būdingi užeigos namai su smukle, viešbučiu, arklide, ratine, tad pats smuklės pastatas buvo gana didelis – net apie 800 kv. m.

Smuklės pamatai buvo atrasti ir atidengti 2018 m. archeologinių tyrimų metu, statant septintąjį Paupio kvartalą bei įtraukti į Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių sąrašą.

„Turėjome pasirinkimą konservuoti radinius, kas reiškia, jog po ištyrimo smuklės rūsys ir pamatai būtų vėl užpilti žemėmis, užstatyti ir neprieinami visuomenei. Pasirinkome juos įveiklinti. Šis sprendimas verslo centro „Paupio Darboteka“ statybas pratęsė dar metams, nes XVIII a. smuklės pamatus sutvirtinome ir „įvilkome“ į šiuolaikinę funkciją – juos dabar galima pamatyti požeminiame parkinge ir dalyje komercinių patalpų”, – sako E. Sys.